„Važiuojant Raseinių – Betygalos vieškeliu, dešimto kilometro viduryje autobusas, peršokęs tiltelį per šiuo metu vos pastebimą Dunojaus vagutę, pamažu lipa į kalvą. Tik už kilometro jos viršūnė, esanti dešinėje kelio pusėje, ryškiai pasmailėja. Nuo jos atsiveria labai platūs ir gražūs vaizdai, ypač į Dubysos pusę, kurios šlaitai šiaurės rytuose susijungia su kalvos apačia. Giedrą dieną nuo viršūnės galima pamatyti daug gyvenviečių, kai kurias net už 20 kilometrų (Šiluvą – šiaurėje, Kalnujus – pietvakariuose ir kt.)“.

Daug Dubysos pakrantėse piliakalnių, daug ir kitų legendomis apipintų vietų. Tačiau toli gražu ne visos tos legendos atmenamos ir ne vienos tokios mįslingos vietovės istorija prarasta, užmiršta. 1964 m. „Naujame ryte“, ką tik cituotame straipsnyje „Ką byloja pamirštas kalno vardas“ apie vieną iš aukščiausių padubysių vietų Kasparas Bartkus rašė taip: „Ši kalva jau seniai neturi pastovaus vardo. Artimiausio kaimo – Pakapurnio – gyventojai ją vadina tiesiog kalniuku. Raseinių pusės tolimesni gyventojai vadina Pakapurnio kalniuku, o Betygalos pusės – Žemygalos kalnu, nes už jo greitai prasideda šio kaimo laukai. Taip jį vadina ir poetas J. Mačiulis - Maironis“. Manoma, kad eilėraštyje „Šatrijos kalnas“ Maironis netiesiogiai aprašo šią vietą: „Nesimato nei bonių naujų / Aukšto Šidlavo, Kelmės, Skaudvylių, / Nei Žemygalos medžių trijų, / Nors jie vaizdūs už keleto mylių.“ Pakapurnio geografiją kraštotyrininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas K. Barkus (1912-1978) išmanė gerai, nes čia buvo jo gimtinė. Taigi ką byloja istorijos šaltiniai apie Maironio pamėgtą Pakapurnį?

Senovę menant

Vietovė tikrai sena ir istorijos analuose minima nuo XVI a. antros pusės. Kaip ir daugelio kitų mūsų krašto kaimų šio vietovardžio „gimimo metrikai“ įrašyti Raseinių žemės teismo knygose. Bene pirmą kartą Pakapurnys paminėtas 1576 m. balandžio 20 d., kai žemionė Barbora Steckevičienė savo vyrui (gal antrajam?) Baltramiejui Monkevičiui užrašė visą Raseinių valsčiaus Pakapurnio dvarelio turtą. Tokių įrašų, kai buvo dovanojamos, parduodamos ar perleidžiamos tam tikros Pakapurnio valdos išliko nemažai, nes Pakapurnys buvo akalica – bajorkaimis.

Tačiau šiose vietose nuo seno gyventa ne tik bajorų, šalia jų žemių driekėsi ir karališkojo Pakapurnio kaimo valstiečių rėžiai. Ilgainiui čia kūrėsi ir stambesnės privačios valdos – dvarai. 1690 m. dūmų surašyme Pakapurnyje minimi Teodoro Stepono Bilevičiaus iš Vilhelmo Eustachijaus Grotuso Pakapurnyje-Plingiuose įsigyti keturi baudžiauninkų dūmai, kurie anksčiau buvo atskirti nuo karališkojo dvaro. Taip atsirado trečia istorinė Pakapurnio valda: šalia Pakapurnio akalicos ir Raseinių seniūnijai priklausiusio karališkojo Pakapurnio kaimo išdygo Pakapurnio dvaras, iš esmės buvęs Biliūnų dvaro palivarku. Biliūnų dvaro savininkų rankose ši valda išliko iki 1882 m., kai Vilniaus gubernijos valdyboje įvykusiose viešose varžytinėse Grigorijus Šmakovas įsigijo 13/14 anksčiau Vaitiekui Pilsudskiui priklausiusio Pakapurnio dalių, kurios susidėjo iš trijų palivarkų: Pakapurnio, Perkūniškės ir Kejėnų – iš viso apie 150 dešimtinių žemės. Ir po keleto šimtmečių nebuvo pamiršta „karališka“ Pakapurnio praeitis – G. Šmakovo pirktoje žemėje atsidūrė ir 50 dešimtinių ginčijamų, su „karališkaisiais“ Pakapurnio kaimo valstiečiais bendrai naudojamų ganyklų. Tačiau šis straipsnis skirtas ne painiai gyvenviečių ir jų žemių istorijai, o kitam objektui – kalnui.

Piliakalnis

Kaip ir kaimas ar akalica, Pakapurnio kalnas istorijos šaltiniuose minimas nuo XVI a. pabaigos. 1597 m. birželio 3 d. žemionė Polionija Jokūbavičienė Jonui Montrimui pardavė dvi Lupšainių (?) dvarelio dirvas, vadinamas Burgeliške, buvusias Ariogalos valsčiuje (?!) Pakapurnyje, šalia Pakapurnio kalno. 1598 m. gruodžio 1 d. Lukošius Vandotavičius su žmona tam pačiam Jonui Montrimui pardavė Kalnašalio dirvą, buvusią Raseinių valsčiuje, Pakapurnio apygardoje (в Покопурнском округе), šalia Pakapurnio kalno. Taigi kalnas nuo senų laikų buvo ne dvaro ar karališkojo kaimo dalimi, o priklausė bajorkaimio gyventojams. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje skirstant vienkiemiais Pakapurnio akalicą dokumentuose užfiksuota, kad didžiausias bajorkaimio žemvaldys Antanas Gedgaudas XIX a. valdė 103 dešimtines žemės. 1927 m. surašytame dokumente minima, kad tada A. Gedgaudo žemė (apie 112 ha) priklausė trims savininkams: Jadvygai Krukienei, Stefanijai Gedgaudienei ir Janinai Janavičienei.

Sparčiai vykstant Žemės reformos darbams susirūpinta ir istoriniu krašto paveldu. Tuo rūpinosi 1919 m. įkurta Valstybės archeologijos komisija. Prisimintas ir Pakapurnio kalnas - 1935 m. rugsėjo 18 d. Raseinių policijos nuovados viršininko padėjėjas Kazys Sragauskas sudarė paminklo aprašymą. Pagal šį dokumentą Pakapurnio „piliakalnis randasi prie vieškelio Raseiniai-Betygala, 10 km nuo Raseinių, plačioje aukštumoje su žemu viršūnės pakilimu. <...> Piliakalnio viršus nuožulniai lygus šiaurės pusėn. Aukštumoje apie kalnagūbrį randas didžių duobių, kame buvę Didžiojo [Pirmojo pasaulinio] karo apkasai. Iš piliakalnio kalnagūbrio matyti: Girkalnis, Raseiniai, Šiluva ir Betygala“. Kitoje vietoje pažymėta, kad kalnas „pridengtas retai suaugusiais beržais ir yra matomas iš visų pusių net už 15-20 kilometrų“. Tyrimo metu nustatyta, kad čia pasitaikydavę ir tam tikrų archeologinių radinių – 1934 m. pavasarį rasta Jekaterinos II laikų kapeika ir „Lenkų su Lietuva unijos moneta“.

Kalnas be jokių išlygų pavadintas piliakalniu ir jo savininkei Krukienei teko pasirašyti pasižadėjimą, kad jį saugos. O kaip piliakalnio likimas klostėsi pokaryje?

Kalno lemtis: legendos ir realybė

Spaudoje apie Pakapurnį pavyko rasti tik pora straipsnių. K. Bartkaus straipsnį jau minėjome, tačiau kiek anksčiau, 1959 m. „Stalinietyje“ buvo paskelbtas gamtos apsaugos inspektoriaus Chr. Rinkevičiaus straipsnis „Pakapurnio pasaka“. Autorius rašo, kad tuo metu kalno viršūnėje stūksojo likę vieninteliai du beržai. „Gi trys beržai ir dvi pušys guli neseniai nukirsti, išsitiesę visu savo ilgu liemeniu skersai piliakalnio“. Autorius ne tik užfiksavo tuometinę kalno būklę, bet ir užrašė įdomų padavimą.

Pasakota, kad kai Napoleonas su sumuštos armijos likučiais bėgo iš Maskvos, ties Pakapurniu jis sugalvojo čia paslėpti savo lobius. Ir įsakė karvedys savo kareiviams šalmais supilti aukštą  kalną, kurio gilumoje palaidojo visus Maskvoje prisiplėštus turtus. Užkariautojas tikėjosi kada nors sugrįžti ir juos pasiimti. Deja, supiltas kalnas apaugo tankia veja, pradėjo ten žaliuoti medžiai, išaugo šimtamečiai beržai, o Napoleono vis nėra. Tik jo lobius su pavydu dar dažnas senis mini, pypkę papsėdamas.

Matyt autoriui šį padavimą paporino straipsnyje minimas septyniasdešimtmetis senelis Vacys Krukas, nuo 1918 m. gyvenęs kalno papėdėje. Kaip minėta, prieškaryje Pakapurnio kalnas priklausė Jadvygai Krukienei. O pats Krukas daug ką buvo girdėjęs iš uošvio. Jis prisiminė, kad kalno pašlaitėse buvo senų kapinių žymės, keli sukrypę kryželiai. Girdėjęs pasakojimus, kad čia buvusi pilis ar bokštas, tačiau jų žymių jau nelikę.

Senųjų legendų pėdsakų prieš 50 metų nerado ir K. Bartkus. Liko tik pasakojimai, kad kalvos viršūnėje kasdami rūsius bulvėms žmonės rasdavo žmonių kaulų, namų darbo vinių ir kitokių radinių. Tačiau karai, jų metu iškasti apkasai subjaurojo Kapurnos viršukalnę. Anot K. Bartkaus, „Išnyko žiemą vasarą čia žaliavusios pušys, nudžiūvo baltakamieniai beržai, nuskurdo skarotosios liepos, o žemė tebėra išvagota gilių apkasų. Šios karų audros, visada paliesdavusios taipgi ir žmones, matyt, išdildė ir senąjį kalvos vardą, ir legendas apie jį.“ Išsimėtė ir aplinkinių kaimų trobose buvę čia rasti akmeniniai kirvukai.

Dar sovietmečiu išleistame kariniame topografiniame žemėlapyje Pakapurnio kalno aukštis nurodytas 134,8 m. Tačiau dabar nuo jo nedaug ką pamatysime, nes kalvos viršūnė skęsta medžių žalumoje – pasakojama, kad čia buvusiame „Dubysos“ kolūkio smėlio karjere žuvo žmogus. Tada dėl šventos ramybės kolūkio pirmininkas eiguliui Pranui Gudeikiui liepė kalvą apsodinti pušaitėmis. Tokią ją dabar ir matome Jolantos Gudeikytės nuotraukoje. Prarado Pakapurnys ir garbingą piliakalnio statusą – 1961 m. Lietuvos istorijos instituto surengtos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaitoje įrašyta negailestinga išvada: „Į paminklų apsaugos įstaigos sąrašus įtrauktas Pakapurnio kalnas Raseinių raj., kaip piliakalnis – iš tikrųjų ne piliakalnis“. Tačiau Pakapurnys vis vien liko garsus – čia gimė vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų Petras Bartkus (1925-1949).

Jonas Brigys, Raseinių viešosios bibliotekos bibliotekininkas